Konferenciją, kurios organizatoriai siekė atvirai pažvelgti į vaiko „nematymo“ problemą, moderavo Emocinės pagalbos ir konsultacijų centro direktorė Asta Montvydienė.
Pranešimą apie sisteminę realybę skaitęs Tauragės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Jurbarko rajone patarėjas Darius Juodaitis kėlė esminį klausimą – kodėl vaikai „dingsta akyse“? Pranešėjas analizavo, kaip pati sistema gali skatinti nematymą, o atsakomybė, išsiskaidžiusi tarp institucijų, kartais neleidžia laiku priimti vaikui gyvybiškai svarbių sprendimų.
Ypatingo susidomėjimo sulaukė Agnės Gredeckaitės, Institucinio smurto prevencijos ir indikavimo centro teisininkės, įžvalgos apie institucinį smurtą. Ekspertė atskleidė, kaip žalą vaikui gali sukelti net ir griežtas procedūrų laikymasis, jei jos tampa tik „tyliuoju smurtu“, o specialistai nuleidžia rankas prieš sisteminį žalos normalizavimą.
Konferencijos dalyviai turėjo progą išgirsti ne tik teorines įžvalgas, bet ir tikras patirtis. Savo gyvenimo istorija dalinosi Vaida Šliužaitė, o vėliau buvo apžvelgta smurto artimoje aplinkoje situacija Jurbarko rajono savivaldybėje, pabrėžiant vietos problematikos aktualumą.
VšĮ Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė savo pranešime palietė pačias sudėtingiausias temas – situacijas, kai sistema nustoja veikti. Pranešėja akcentavo, kad tais atvejais, kai vaikas atsiduria už sistemos ribų ir nebelieka „gerų sprendimų“, visa atsakomybė už jo likimą gula ant konkretaus specialisto pečių.
Susitikimo pabaigoje vyko aktyvi diskusija, kurios metu dalyviai ieškojo atsakymų, kas iš tikrųjų veikia ribinėse situacijose, kai įprasti mechanizmai nebepadeda. Buvo pabrėžta, kad specialistų profesionalumas neatsiejamas nuo gebėjimo pamatyti vaiką už popierių ir procedūrų.
Komentuoti