2020-07-06, pirmadienis, 02:54.     Šiandien Jurbarke saulė teka 04:59, leidžiasi 22:05, dienos ilgumas 17:5.

Dainius Žalimas: partizanai, o ne komunistai buvo teisėta Lietuvos valdžia

2020-06-14, paskelbė Nuomonės ir aktualijos
Dainius Žalimas: partizanai, o ne komunistai buvo teisėta Lietuvos valdžia

Dėl Lietuvos partizanų dažnai užverda įvairios diskusijos ir net Lietuvoje yra priimamos sovietmečiu primestos propagandinės klišės. „Kartais pasakoma, kad tuo metu represinės struktūros vykdė galiojančius įstatymus. Mano požiūriu, tai yra visiškas absurdas. Tie įstatymai Lietuvoje galiojo neteisėtai, jie tarnavo kitai valstybei, tai daugiau negu akivaizdu“, – laidoje „Istorijos detektyvai“, kurioje jį kalbina Virginijus Savukynas, teigia Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas.

 

– Kas tarptautinės teisės požiūriu yra partizanai?

 

– Pagal pilietybės tęstinumo principą, partizanai yra ne šiaip sukilėliai, maištininkai (Rusijos retorika – teroristai, banditai, neteisėtos ginkluotos formuotės). Tarptautinės teisės požiūriu, tai yra Lietuvos piliečiai, susiorganizavę į savanoriškas ginkluotąsias pajėgas.

 

Svarbu išpildyti kriterijus: turėti atsakingą vadovybę, skiriamąjį ženklą, nešioti ginklą, laikytis humanitarinės teisės normų. Net nekvestionuojame, kad tas buvo daroma. Konstitucinis Teismas 2013–2014 m. pabrėžė, spręsdamas bylą, susijusią su partizanų genocidu, kad partizanai buvo Lietuvos Respublikos ginkluotosios pajėgos, kurios vykdė Lietuvos valstybės savigyną. Partizanų politinė ir karinė vadovybė buvo vienintelė tuo metu okupuotoje šalyje veikusi teisėta Vyriausybė. Štai kodėl Jonas Žemaitis yra tuometinės kovojančios okupacijoje Lietuvos valstybės vadovas, ne Lietuvos TSR.


– Jeigu partizanai buvo vienintelė teisėta valdžia Lietuvoje, tai kas buvo komunistinės valdžios institucijos?

 

– Tarptautinės teisės požiūriu tai yra kitos valstybės – SSRS institucijos, kaip jos besivadintų. Jokio skirtumo, kad jų pavadinimuose vartojamas žodis „Lietuvos“. Tai yra okupacinės administracijos institucijos.

 

Galima buvo bet kaip pavadinti, ką iš istorijos žinome, kada Lietuvos vardą buvo mėginama ištrinti. Ar buvo vadinama aukščiausioji, ar ministrų taryba – tai neturi visiškai jokios reikšmės. Teisiškai tai yra kitos valstybės institucijos, kitos valstybės pareigūnai.

 

– O stribai, kas jie buvo? Ar tarptautinės teisės požiūriu juos galėtumėm pavadint teroristais, kuriuos rėmė svetima valstybė?

 

– Teroristais nevadinčiau, nes jie neturi aiškios valstybinės priklausomybės. Iš tiesų tai buvo SSRS ginkluotųjų pajėgų dalis, nesvarbu, kaip vadinosi – istrebiteliais ar kitaip...

 

– Be uniformos...

 

– Neturi didelės reikšmės, tai valstybės ginkluotųjų pajėgų vidinė organizacija. Jie akivaizdžiai pakluso SSRS karinei vadovybei, nesvarbu, ar jie formaliai buvo priskirti Vidaus reikalų, ar Gynybos komisariatui, ar saugumui. Tai paklusę kariniams statutams asmenys, kurie lygiai taip pat naudojo ginklus, vykdė karines operacijas. Tai yra SSRS ginkluotųjų pajėgų dalis. Gudriai mėginama maskuoti kaip lietuviškas nacionalines formuotes, bet teisinė kvalifikacija nuo to absoliučiai nesikeičia.


– Tai svetimos kariuomenės dalis.

 

– Visiškai teisingai.

 

– Tada negalima sakyti apie pilietinį karą?

 

– Niekaip neišeina sakyti. Beje, Konstitucinis Teismas oficialiai yra konstatavęs, kad tuo metu vyko tarptautinis ginkluotas konfliktas: iš vienos pusės buvo Lietuvos Respublika su savo ginkluotosiomis pajėgomis – partizanais; iš kitos pusės – SSRS. Neturi reikšmės, kokios tautybės asmenys toms ginkluotosioms pajėgoms priklausė.

 

– Jeigu partizanai tuo metu buvo vienintelė legali teisėta valdžia Lietuvoje, tai ir jos nutarimai yra teisėti...

 

– Be abejo.


– Galbūt klaidingi, bet teisėti, ar ne?

 

– Kas klaidų nedaro? Galėjo būt visokių nutarimų, galbūt visokių nuosprendžių, kuriais galima abejoti. Reikia vis dėlto neužmiršti karo tribunolų. Šypseną kelia, kada kartais teisininkai Lietuvos teisės šaltiniams priskiria RTSFR baudžiamąjį kodeksą, kuris tuo metu galiojo, gal vėliau buvo pakeistas į Lietuvos TSR baudžiamąjį kodeksą.

 

Tai yra užsienio, ne Lietuvos valstybės teisė – Lietuvos Respublika neturi nieko bendra su jokiais Rusijos, Lietuvos TSR baudžiamaisiais kodeksais. Tai yra SSRS, dabar Rusijos, teisės dalis, mums primesta. Vienintelė teisėta tuo metu galiojusi teisė galėjo būti tik, pvz. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos, kitų partizanų struktūrų priimti baudžiamieji statutai, kodeksai, kaip jie besivadintų. Jais remiantis šitų teismų nuosprendžiai turi būti preziumuojami kaip teisėti, tuo tarpu anų – kaip tik ne.

 

Kita vertus, okupuojanti valstybė privalo palaikyti tvarką okupuotoje teritorijoje: nuosprendžiai dėl įprastų kriminalinių veikų – vagysčių, plėšimų yra pripažįstami, net jei tai daro okupuojanti valstybė. Nuosprendžiai, kada asmenys baudžiami už pasipriešinimą okupuojančiai valstybei, yra akivaizdžiai neteisėti, nes pagal tarptautinę teisę partizanai yra tarptautinio konflikto šalis ir turi kombatanto statusą. Jie turėjo turėti teisę į karo belaisvio statusą – karo belaisviai vien už patį dalyvavimą neteisiami.

 


– Bet viskas buvo priešingai – partizanai buvo kankinami, šaudomi. Tai yra karo nusikaltimai.

 

– Be abejo, tai yra ir genocidas, kaip visai neseniai Europos Žmogaus Teisių Teismas irgi pripažino, beje, dėl Lietuvos Konstitucinio Teismo įtakos, kad partizanų masinis naikinimas tam tikru laikotarpiu galėjo būti prilygintas genocidui. Drėlingo byloje prieš Lietuvą jo nuteisimas buvo pripažintas visiškai teisėtu.

 

Jūs visiškai teisus – persekioti už patį pasipriešinimą, dalyvavimą ginkluotame konflikte nebuvo jokio pagrindo, nes jie turėjo būti traktuojami kaip karo belaisviai. Mūsų teisinė sistema kartais turi įvairių grimasų. Kartais pasakoma, kad tuo metu represinės struktūros vykdė galiojančius įstatymus.

 

Mano požiūriu, tai yra visiškas absurdas. Tie įstatymai Lietuvoje galiojo neteisėtai, jie tarnavo kitai valstybei, tai daugiau negu akivaizdu. Kartais tikrai stebiesi, kodėl Lietuvoje nėra persekiojami, ką dar būtų galima persekioti siekiant nors minimalaus teisingumo, SSRS KGB dirbę asmenys, kurie persekiojo už Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos platinimą. Teko girdėti, kad juos irgi traktuoja kaip vykdžiusius tuometinius įstatymus. Bet masinės politinės represijos irgi yra viena iš nusikaltimų žmoniškumui rūšių.

 

Lietuvoje tam tikrais aspektais kartais stokoja nuoseklumo pažiūra į tam tikrus dalykus. Kuo toliau įvykiai nutolę, tuo lengviau užimti principinę poziciją: kartais turbūt pagalvojama, kad tarp tų, kurie dalyvavo represijose prieš Lietuvos piliečius, besipriešinusius Lietuvos okupacijai, galbūt buvo šiek tiek savų ir pan.

 

– Bet tokia nuostata nieko bendro su teisingumu neturi.

 

– Tikrai nieko bendro neturi, nes principinė pozicija labai aiški. Yra dvi valstybės – Lietuvos Respublika ir SSRS. Visa tai, ką SSRS darė persekiodama pasipriešinimo judėjimą, prieš tai dar naikindama partizanus ir slopindama ginkluotą pasipriešinimą, buvo daroma neteisėtai. Tai daugiau negu akivaizdu. Kaip minėjau, tvarką palaikyti reikėjo, tai dėl kriminalinių veikų ne tiek svarbu, kurie teismai už tai persekiojo.

 

 

– Tai, ką Jūs sakote, ką Konstitucinis Teismas yra nusprendęs ir parašęs, plačioje visuomenėje nėra labai priimta. Daugeliu atveju galvojama: buvo sovietų valdžia, tai yra teisėta, partizanų veiksmai – čia daug klausimų, kuriuos reikia išsiaiškinti. Priimamas okupanto naratyvas, kad sovietinė valdžia buvo ir turėjome jai paklusti. Supratimo, kad tai buvo kitos valstybės, nelegitimi valdžia, kol kas nėra. Bent aš taip matau.

 

– Mąstantiems ir principingiems žmonėms jau seniai viskas gana aišku, bet kartais būna įvairių dalykų. Ir Konstituciniame Teisme ne visą laiką viskas buvo nuoseklu. Sprendimą dėl genocido 2014 m., kuris buvo priimtas vykstant Krymo aneksijai, kuriame pasakyta, kad partizanai yra Lietuvos Respublikos ginkluotosios pajėgos, viena iš valstybės institucijų tuo metu, ne visi teisėjai išdrįso pasirašyti ir dalyvauti jį priimant. Irgi turėjo savų motyvų, galbūt prisimindami, nuogąstaudami dėl ko nors, nes matome, kad tokiose kaip Sausio 13-osios bylose Rusija pradeda persekioti pareigūnus, kurie priiminėja principingus sprendimus.

 

Takoskyra yra gana aiški, bet tiems žmonėms, kurie dar gyveno okupacinėje sistemoje, sunku psichologiškai atsisakyti, kad viskas buvo svetima, norisi tapatintis. Net pats terminas „sovietmetis“ yra labai keistas, labai nemėgstu jo vartojimo. Kas čia per sovietmetis? Sovietmetis atrodytų tarsi mūsų, juk nesakome „nacistmetis“. Net terminuose galima įžvelgti paslėptų prasmių, kad tai buvo savas laikotarpis. Jeigu preciziškai kalbėtume, tai buvo sovietų okupacijos metai. Galbūt ką nors tai šokiruoja, bet manau, kad teisininkų tikrai neturėtų šokiruoti.

 

– Aptarėme Lietuvos okupaciją tarptautinės teisės požiūriu, ir galbūt dėl to Rusija tą puikiai suprasdama bando paneigti, nepripažinti, nes iš to plaukia daug pasekmių. Jūs ir minėjote – karo nusikaltimai.


– Be abejo.

 

– Jeigu pripažįsti, jog sovietų valdžia buvo neteisėta, ji vykdė karo nusikaltimus partizanų atžvilgiu – visi jaunuoliai buvo paimti į sovietinę armiją. Rusija tikriausiai nenori šitų klausimų, todėl ir neigia.

 

– Be abejo, klausimas yra neatsiejamas nuo teisinės atsakomybės, o ji visų pirma suponuoja reparaciją, t. y. visišką žalos atlyginimą. Tai vertybinio pobūdžio dalykai. Nežinau, kaip galima normaliai žiūrėt į šalį, kuri savo oficialia valstybine ideologija laiko tarptautinių nusikaltimų šlovinimą – tai vadinama išvadavimu.

 

Sunku įsivaizduoti, kokie gali būti normalūs, tarpusavio pagarba pagrįsti santykiai, kada ta šalis nori paneigti tavo egzistavimą, jo teisėtumą, pradedant nuo to, kad neigiama pati agresija prieš Lietuvą. Tai laikmečio subrendimo rezultatas – buvo šviesus laikotarpis 1991 m., kada Rusija išdrįso; 1989–1991 m. juk ir SSRS liaudies deputatų suvažiavimo nutarimas dėl Molotovo-Ribbentropo pakto slaptųjų protokolų pripažinimo niekiniais ir 1991 m. liepos 29 d. sutartis yra trumpasis praregėjimo laikotarpis, kada buvo drįstama pripažinti bendrą vertybinį vardiklį, šalių santykiai klostėsi palyginti draugiškai ir netgi rėmė, galbūt viena be kitos nebūtų atsiradusios kaip nepriklausomos valstybės arba įtvirtinusios savo nepriklausomybės.

 

Tam reikia tam tikro laiko subręsti, deja, šiuo metu jokių prošvaisčių nematau, bet mums visada reikia nepradėti diskutuoti apie tai, kas yra akivaizdu. Šypseną keliantys dalykai, kai yra pasiūlymų padiskutuoti, kad Krymo aneksiją tam tikru požiūriu galima pateisinti. Prieisime iki to, kad Baltijos šalių aneksiją galima pateisinti.

 

Nereikia diskutuoti dėl akivaizdžių dalykų: kas šiandien diskutuoja dėl Holokausto, ar galima jį pateisinti, ar ne? Tai lygiai tokio paties lygmens nusikaltimai, ir dėl to visada būtina turėti savo principinę poziciją.

 

Aš tik referuosiu į Lietuvos Konstitucinį Teismą; jo jurisprudencijoje labai aiškiai pasakyta: okupacijos laikotarpiu 1940–1990 m. buvo tik dviejų rūšių teisėtos Lietuvos valstybės institucijos, kadangi byla buvo tokia – stažo valstybės tarnybai skaičiavimas. Kas galėtų įsiskaičiuoti kaip stažą valstybės tarnybai, tai Lietuvos diplomatinė tarnyba užsienyje ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis plačiąja prasme – visos partizanų ginkluotosios pajėgos.

 

Ir viskas – jokie Lietuvos TSR ministrų tarybos, Vidaus reikalų ministerijos milicininkai, tuo metu vis dėlto tarnavę TSRS, iš ten ir turėtų tą pensiją gauti. Tai yra principinė pozicija ir jos reikia tiesiog laikytis, nes jeigu mes kažkur atiduosim tas pozicijas, akivaizdu, kad suteiksim pagrindo kitai šaliai triumfuoti, pripiršti savo vadinamuosius naratyvus, kurie yra ne kas kita, kaip paprasčiausias melas.

 

– Ačiū už pokalbį.

 

                                                                                                                                                                        LRT

Contact form

Šios dienos vardadieniai

manoJurbarkas.lt

Redakcija:

mob. (8 616) 35 444
e.p. info@manojurbarkas.lt


Jurbarkas


mob. (8 616) 14 144